Norėdami suprasti Eucharistijos aukos grožį, pradėkime nuo paprasčiausio aspekto: Mišios yra malda – pagrindinė, svarbiausia, kilniausia ir tuo pat metu „konkrečiausia“ malda, - sakė popiežius Pranciškus trečiadienio rytą bendrojoje audiencijoje dalyvavusiems piligrimams, tęsdamas prieš savaitę pradėtą naują katechezę apie Mišių auką.
Pirmiausia atsakykime į klausimą: kas gi yra malda? Malda, - sakė popiežius, - tai visų pirma dialogas, asmeninis ryšys su Dievu. Žmogus buvo skurtas kaip būtybė, esanti asmeniniame santykyje su Dievu ir jis pasieks savo pilnatvę tik tuomet, kai galutinai susitiks su savo Kūrėju. Žmogaus gyvenimo kelias veda į galutinį susitikimą su Viešpačiu. Eucharistija yra pats kilniausias buvimo kartu su Jėzumi momentas, o per Jį – su Dievu ir su kitais žmonėmis, mūsų broliais ir seserimis.
Kaip kiekviename dialoge, taip pat ir maldoje būna tylos akimirkų. Tylime būdami kartu su Jėzumi. Deja, dažnai mes visiškai kitaip elgiamės. Jei ateiname į bažnyčią keletą minučių prieš Mišias – ką mes darome? Plepame su šalia esančiais kitais žmonėms. Bet juk tai ne laikas tokiems pokalbiams. Turime tyliai pasiruošti dialogui su Jėzumi. Turime susikaupti, paruošti savo širdį susitikimui su Jėzumi. Tyla labai svarbi! Mišios tai ne spektaklis, bet susitikimas su Jėzumi ir turime jam pasiruošti tyloje. Turime patylėti kartu su Jėzumi.
Pats Jėzus mus duoda maldos pavyzdį, moko kokia turėtų būti mūsų laikysena Dievo akivaizdoje. Evangelijose pasakojama, kad Jėzus pasitraukdavo į nuošalią vietą melstis. Mokiniai, matydami tokį artimą Jėzaus bendravimą su Tėvu, paprašė: „Viešpatie, išmokyk mus melstis“. Jėzus atsakė, kad svarbias dalykas maldoje – sugebėti kreiptis į Dievą kaip į Tėvą. Tai reiškia turime save suvokti kaip Dievo vaikus. Reikia nuolankiai pripažinti, kad esame nuo jo priklausomi ir juo pasitikėti. Jei norime patekti į Dangaus karalystę, turime būti kaip vaikai. Pasitikėjimas yra pirma maldos sąlyga.
Kitas, ne mažiau svarbus dalykas, beje – irgi būdingas vaikams, - sakė Pranciškus, - tai sugebėjimas stebėtis, būti nustebintiems. Vaikas stebisi taip pat taip pat ir mažais dalykais, kuriuos mato jį supančiame pasaulyje, užduoda tūkstančius klausimų. Taip pat ir mūsų santykyje su Dievo reikalingas sugebėjimas stebėtis. Turime atverti širdis Dievo staigmenoms. Susitikimas su Viešpačiu Mišių metu tai ne muziejaus lankymas, bet gyvas bendravimas.
Viešpats mus nustebina, kai suvokiame, kad jis mus myli taip pat ir tuomet kai mes dėl savo silpnumo jam nusižengiame. „Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio“ (1 Jn 2,2). Ši dovana mums suteikta Eucharistijoje – tame vestuviniame pokylyje, kuriame jis pasilenkia prie mūsų silpnumo. Kai mes priimame Komuniją – Viešpats pasilenkia prie mūsų silpnumo, sugražina mus į pirmapradį mums suteiktą pašaukimą būti Dievo paveikslu ir atspindžiu. Tai vyksta Eucharistijos aukoje. Tokia yra ši malda. (Vatikano radijas)
